Laidotuvių papročius Lietuvoje labiausiai lemia velionio ir šeimos tikėjimas. 2021 m. gyventojų surašyme 74,2 % gyventojų save priskyrė Romos katalikams, 3,8 % stačiatikiams, o kitos tikybos bendruomenės, tarp jų sentikiai, evangelikai liuteronai ir reformatai, judėjai ir musulmonai, kiekviena sudarė mažiau nei 1 % gyventojų. Kiekviena bendruomenė turi savo šarvojimo, laidojimo ir mirusiųjų minėjimo tradicijas, o mišriose šeimose dažnai tenka derinti kelias.

Šiame straipsnyje aprašome, kaip šarvoja, laidoja ir mini mirusiuosius šios bendruomenės, ką kiekviena jų sako apie kremavimą ir kada minima 3-ioji, 9-oji, 40-oji diena bei metinės. Remiamės bendruomenių dokumentais ir leidiniais, Visuotine lietuvių enciklopedija ir etnologų tyrimais. Papročiai skiriasi pagal parapiją, kraštą ir šeimą, todėl konkrečią tvarką visada pasitikslinkite savo parapijoje ar bendruomenėje.

Kas bendra visoms tradicijoms

Lietuvos įstatymai religinių apeigų nereikalauja, bet įpareigoja gerbti šeimos įsitikinimus. Žmonių palaikų laidojimo įstatymas leidžia kiekvienam iš anksto pareikšti valią dėl savo laidojimo testamentu ar notaro patvirtintu pareiškimu. Laidojimo įmonė ir kapinių prižiūrėtojas privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų ignoruojami artimųjų įsitikinimai, ir laidojančio asmens nurodymu sudaryti sąlygas laidotuvėse dalyvauti įregistruotų religinių bendruomenių atstovams.

Įstatymas nustato, kad laidoti galima ne anksčiau kaip po 24 valandų nuo mirties konstatavimo, „jeigu tuo neignoruojami mirusiojo ar jo artimųjų asmenų religiniai įsitikinimai“. Jei tikėjimas reikalauja laidoti kuo greičiau, kaip judėjų ir musulmonų tradicijose, laiką iš anksto suderinkite su bendruomene, laidojimo įmone ir kapinių prižiūrėtoju.

Dalis kapinių yra konfesinės, t. y. perduotos parapijai ar religinei bendruomenei. Jose laidojimo ir lankymo tvarką nustato ta bendruomenė, todėl dėl kapavietės kreipkitės į ją. Laidojimo pašalpa nepriklauso nuo to, ar laidotuvės religinės, ar ne: sąlygos aprašytos puslapyje „Laidojimo pašalpa“.

Kaip pasiruošti laidotuvėms pagal tikėjimą

Sužinokite velionio valią. Ar jis norėjo religinių laidotuvių, kokios bendruomenės apeigomis, ar sutiko su kremavimu. Paklauskite artimiausių žmonių, patikrinkite, ar nėra testamento ar notaro patvirtinto pareiškimo.
Susisiekite su parapija ar bendruomene dar prieš tvirtindami laidotuvių laiką. Ji pasakys, kada ir kur galimos apeigos ir ko reikės.
Laidojimo įmonei iš karto pasakykite, kas svarbu pagal tikėjimą: laidojimo laikas, kūno paruošimas, drabužiai ar įkapės, kremavimas, kas ves apeigas.
Pasitikslinkite kapines. Jei šeimos kapas yra konfesinėse kapinėse, paklauskite bendruomenės, kokia ten tvarka.
Susitarkite dėl minėjimų. Aptarkite, kas ir kaip minės 9-ąją, 30-ąją, 40-ąją dieną ar metines, ypač jei šeimoje skirtingi tikėjimai.

Bendrą veiksmų tvarką po mirties, dokumentus ir terminus rasite straipsnyje „Ką daryti, kai miršta artimasis“.

Trumpai: kremavimas ir minėjimo dienos

Katalikai. Kremuoti leidžiama, jei tai nedaroma dėl tikėjimui priešingų priežasčių; urna laidojama žemėje ar kolumbariume. Minima 7-oji arba 9-oji, 30-oji diena ir metinės.
Stačiatikiai. Kremavimui nepritariama, po kremavimo pelenai turi būti palaidoti žemėje. Ypač svarbios pirmosios 40 dienų, tradiciškai minima 3-ioji, 9-oji, 40-oji diena ir metinės.
Sentikiai. Meldžiamasi 3-iąją, 9-ąją, 40-ąją dieną, po pusmečio ir po metų. Dėl kremavimo pasiteiraukite bendruomenės.
Evangelikai liuteronai. Mirusieji bendrai prisimenami Amžinybės sekmadienį. Dėl kremavimo tarkitės su kunigu.
Evangelikai reformatai. Dėl apeigų, kremavimo ir minėjimų tarkitės su parapija.
Judėjai. Ortodoksinis judaizmas kremuoti draudžia. Šiva trunka 7 dienas, 30-oji diena (šlošim) baigia pirmąjį gedulo laikotarpį, metinės minimos pagal žydų kalendorių.
Musulmonai. Kremuoti draudžiama. Lietuvos totoriai tradiciškai minėjo 3-iąją, 7-ąją, 40-ąją ir 52-ąją dieną.

Katalikai

Šarvojimas ir budėjimas

Kauno arkivyskupija tradiciją apibūdina paprastai: „žmogus pašarvojamas, prie jo meldžiamasi“. Anksčiau gedėtojai prie velionio namuose budėdavo dažniausiai tris dienas, o nuo XX a. vidurio šermenys gerokai sutrumpėjo ir šiandien dažnai vyksta laidojimo namų salėje. Prie velionio meldžiamasi, kalbamas rožinis ar giedama, tačiau giedojimas neprivalomas. Apie šermenų giesmes, Kalnus ir Valandas rašome puslapyje „Laidotuvių giesmės“, o kaip elgtis šarvojime, straipsnyje „Laidotuvių etiketas“.

Laidotuvių apeigos

Katalikų Laidotuvių apeigyne numatytos trys apeigų vietos: šarvojimo vieta, bažnyčia ir kapas. Svarbiausia dalis yra gedulingos šv. Mišios, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną. Laiką su klebonu derina šeima; parapijos prašo atsinešti mirties liudijimą ir nurodyti velionio bei jo tėvų duomenis parapijos knygoms. Prie kapo artimieji gali įberti saują žemių. Kaip suderinti Mišias ir kas yra auka, rašome straipsnyje „Mišios už mirusįjį“, o parapijų kanceliarijų kontaktus rasite puslapyje „Bažnyčios“.

Laidojimas ar kremavimas

Katalikų Bažnyčia teikia pirmenybę kūno laidojimui, bet kremuoti nedraudžia, nebent kremavimas pasirenkamas dėl krikščioniškajam mokymui priešingų priežasčių. Taip nurodo 2016 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija „Ad resurgendum cum Christo“. Kauno arkivyskupija priduria, kad pamaldos gali vykti „tiek prie karsto, tiek prie urnos“, tačiau „svarbu, kad urna būtų palaidota žemėje ar kolumbariume“. Pelenų Bažnyčia nepritaria dalyti, laikyti namuose ar išbarstyti. Kaip atsisveikinti su urna ir kur ją palaidoti, rašome puslapiuose „Urnos šarvojimas“ ir „Kolumbariumas“.

Atminimo dienos

Kauno arkivyskupija nurodo, kad tradiciškai minima mirties ar laidotuvių diena, 7-oji ir 30-oji diena po mirties ir metinės. Kai kuriose parapijose vietoj 7-osios minima 9-oji diena, o kai kurios rekomenduoja Mišias ir po pusmečio. Šiomis progomis artimieji užprašo šv. Mišias. Visi mirusieji bendrai prisimenami lapkričio 1–8 d. Vėlinių aštuondienį: apie jį rašome puslapyje „Vėlinės“. Apie metinių paminėjimą rašome straipsnyje „Mirties metinės“.

Stačiatikiai

Stačiatikiai yra antra pagal dydį tikinčiųjų bendruomenė Lietuvoje. Jų tradicijoje mirusiųjų minėjimui skiriama ypač daug dėmesio, o laidojimo pamaldos išlaikė senąsias Rytų Bažnyčios apeigas.

Šarvojimas ir laidojimo pamaldos

Prie velionio meldžiamasi, o svarbiausia atsisveikinimo dalis yra laidojimo pamaldos. Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos laikraštis „Stačiatikių Lietuva“ pažymi, kad jose iki šiol giedamos senosios gedulingos šv. Jono Damaskiečio giesmės. Amerikos stačiatikių Bažnyčios aiškinime aprašoma, kad pamaldų pabaigoje artimieji atsisveikina su velioniu paskutiniu pabučiavimu ir giedama „Amžinas atminimas“. Kur vyks pamaldos, cerkvėje, šarvojimo salėje ar kapinėse, ir kada, suderinkite su parapijos kunigu.

Jei artimieji negali dalyvauti laidojime, pavyzdžiui, kai žmogus žuvo jūroje ar lėktuvo katastrofoje, Maskvos patriarchato Šventojo Sinodo 2015 m. dokumentas leidžia laidojimo pamaldas už akių, be velionio kūno.

Kremavimas

Tame pačiame Sinodo dokumente kremavimas vadinamas nepageidaujamu reiškiniu, kuriam Bažnyčia nepritaria. Norma laikomas laidojimas žemėje, o po kremavimo pelenai turi būti palaidoti žemėje. Tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai palaidoti kūno neįmanoma, į kremavimą galima žiūrėti atlaidžiai. Jei svarstote kremavimą, iš anksto pasitarkite su parapijos kunigu.

Atminimo dienos

„Stačiatikių Lietuva“ rašo, kad „labai svarbu melstis už ką tik mirusį žmogų pirmąsias keturiasdešimt dienų po jo mirties“, tačiau maldų reikia ir vėliau. Galima paduoti raštelį su mirusiojo vardu, kad jis būtų paminėtas per liturgiją, užsakyti gedulines pamaldas (panichidą) ar trumpą maldą už mirusįjį, vadinamą litija, arba melstis patiems namuose ar kapinėse. Tradiciškai velionis ypač minimas 3-iąją, 9-ąją ir 40-ąją dieną bei per metines. Visi mirusieji bendrai minimi tėvų šeštadieniais, pavyzdžiui, šv. Demetro šeštadienį rudenį, ir per Radunicą. Trumpai apie stačiatikių maldas rašome ir straipsnyje „Mišios už mirusįjį“.

Sentikiai

Lietuvos Sentikių Bažnyčia (pomorai) yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje, jos Aukščiausioji Taryba veikia Vilniuje. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad sentikiai neturi dvasininkų: pamaldas veda parapijiečių išrinkti asmenys arba dvasios tėvai. Todėl dėl laidotuvių kreipkitės ne į kunigą, o į savo bendruomenę ir jos dvasios tėvą.

Šarvojimas ir laidojimas

Laidotuvių papročiai yra vieni ilgiausiai išsilaikiusių sentikių papročių. Švenčionių krašto sentikių šeima regioninei spaudai (2016 m.) pasakojo, kad nuo mirties iki palaidojimo prie velionio dieną ir naktį meldžiamasi ir jis „nė minutėlei nelieka vienas“. Anksčiau velionis iki trečios dienos gulėdavo ant lentų ir tik tada būdavo perkeliamas į karstą, aprengtas paprastais drabužiais. Regioninio parko surinktoje medžiagoje (2024 m.) aprašoma, kad sentikiai laidojami kojomis į rytus, karstas apdengiamas drobule, o paminklas statomas ne galvūgalyje, bet kojų gale. Per laidotuves ir gedulingus pietus alkoholis netoleruojamas.

Kaip sentikių bendruomenė žiūri į kremavimą ir kokia tvarka jos kapinėse, pasiteiraukite savo bendruomenės.

Atminimo dienos

Ta pati šeima pasakojo, kad už mirusįjį privaloma melstis 3-iąją, 9-ąją ir 40-ąją dieną, po pusmečio ir po metų, taip pat per kai kurias šventes ir lapkričio 1-ąją. Lietuvos istorijos instituto tyrime apie vilniečių šeimas (2016 m.) aprašoma, kad sentikiai, kaip ir stačiatikiai, mirusiuosius mini Dmitrijaus šeštadienį ir per Radunicą. Birželį, per Sekmines (Troicą), po pamaldų renkamasi į kapines, lankomi artimųjų kapai, prie jų meldžiamasi ir giedamos senosios giesmės.

Evangelikai liuteronai

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios statutas nustato, kad „mirusieji laidojami laikantis bažnyčios apeigų“. Apeigų tvarką tvirtina Bažnyčios konsistorija, todėl laidotuvių eigą, pamaldas ir giesmes derinkite su savo parapijos kunigu. Dalis evangelikų liuteronų kapinių priklauso parapijoms: statutas leidžia parapijų taryboms jas prižiūrėti ir administruoti, tad laidojimo tvarką ten nustato parapija.

Mažosios Lietuvos enciklopedija aprašo istorinę lietuvininkų evangelikų tradiciją: mirusysis būdavo šarvojamas karste tik vieną parą, galvūgalyje ant stalelio dėdavo Bibliją, kryžių ir vieną ar tris žvakes, o grįžusius iš kapinių palydovus vaišindavo kava ir pyragais. Šiandien papročiai skiriasi pagal parapiją ir šeimą.

Liuteronų tradicijoje mirusieji prisimenami per bendras pamaldas. Sekmadienio pamaldose liturgas gali pranešti apie praėjusios savaitės laidotuves ir paminėti mirusius parapijiečių artimuosius, o visi mirusieji bendrai prisimenami Amžinybės sekmadienį, dar vadinamą Mirusiųjų minėjimo švente. Tai paskutinis sekmadienis prieš Adventą, 2026 m. lapkričio 22 d. Dėl kremavimo, apeigų prie urnos ir atskiro velionio minėjimo tarkitės su kunigu.

Evangelikai reformatai

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią sudaro 9 parapijos ir 1 filija, jos centras yra Biržuose. Kai kur reformatai ir liuteronai bendradarbiauja: pavyzdžiui, Panevėžio reformatai renkasi miesto liuteronų bažnyčioje, o Šiaulių reformatus aptarnauja liuteronų kunigas. Todėl laidotuvėms pirmiausia kreipkitės į savo parapiją: ji pasakys, kas gali palydėti velionį ir kur vyks pamaldos.

Istorikų tyrime apie XVII–XIX a. reformatų bendruomenę pažymima, kad reformatai nelaikydavo pomirtinių Mišių ir už mirusiuosius nesimelsdavo taip, kaip katalikai. Ar ir kaip šiandien parapija mini mirusiuosius, pasiteiraukite kunigo. Renkantis kryžių ar paminklą verta žinoti, kad reformatų kryžiuose nėra Nukryžiuotojo.

Judėjai

Žydų religinės bendruomenės Lietuvoje veikia Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad judėjų mirusiųjų laidojimu rūpinasi sinagogos atstovai, o mirusysis turi būti palaidotas tą pačią, vėliausiai kitą dieną. Laidotuvės kuklios ir trumpos, skaitomos psalmės. Todėl mirus artimajam pirmiausia susisiekite su savo bendruomene: ji padės suderinti laidojimo laiką ir vietą. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Sudervės kelio kapines vadina vienintelėmis veikiančiomis žydų kapinėmis Vilniuje.

Ortodoksinis judaizmas kremuoti draudžia bet kokiomis aplinkybėmis, net jei mirusysis to prašė, o kremuoti pelenai žydų kapinėse nelaidojami. Kitų srovių bendruomenių nuostatas pasitikslinkite pas rabiną.

Gedulo laikotarpiai

Šiva (7 dienos). Prasideda laidotuvių dieną ir baigiasi septintos dienos rytą. Ją laiko artimiausi giminaičiai: vaikai, tėvai, sutuoktinis. Jie daugiausia būna namuose, sėdi ant žemų kėdžių ir priima lankytojus, atėjusius paguosti. Namuose gali susirinkti maldos kvorumas (minjanas). Šivą nutraukia tik šabas ar šventės.
Šlošim (30 dienų). Skaičiuojamas nuo laidojimo dienos. Po jo dalis gedulo apribojimų baigiasi, daugelis tą dieną lanko kapą. Gedint ne tėvų, o kitų giminaičių, gedulas šlošim ir baigiasi.
Pirmieji metai. Gedulas už tėvus trunka 12 mėnesių, o gedinčiųjų Kadišas už juos kalbamas 11 mėnesių.
Metinės (jorcait). Kasmet lankomas kapas ir kalbamas Kadišas. Datos skaičiuojamos pagal žydų kalendorių, todėl civiliniame kalendoriuje metinių diena kasmet būna kita.
Antkapis. Daug kas jį pastato dieną po šivos, kiti po šlošim. Tikslų laiką aptarkite su rabinu.

Musulmonai (Lietuvos totoriai)

Tradicinė Lietuvos musulmonų bendruomenė yra totoriai, Lietuvoje gyvenantys jau šešis šimtmečius. Aukščiausia jų institucija yra Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras (muftiatas) Vilniuje, veikia 4 mečetės: Kaune, Keturiasdešimt Totorių kaime, Nemėžyje ir Raižiuose. Mirus artimajam kreipkitės į muftiatą ar savo mečetės bendruomenę.

Paruošimas ir laidojimas

Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad islamas draudžia mirusiųjų skrodimą ir kremavimą. Mirusysis nuprausiamas, aprengiamas naujais drabužiais ar įvyniojamas į baltą drobulę, guldomas aukštielninkas taip, kad pėdos būtų nukreiptos į Meką, ir laidojamas iki tos dienos saulėlydžio.

Lietuvos totorių papročiai išlaikė musulmoniškas šaknis, bet perėmė ir vietinių elementų. Etnologių tyrimais, XXI a. pradžioje totoriai dažniausiai laidodavo antrą ar trečią dieną po mirties, o mirusiuosius, anksčiau šarvotus įvyniotus į drobę (savaną), vis dažniau aprengia naujais drabužiais. Unikalus Lietuvos totorių paprotys yra po mirusiojo drobe dėti popieriaus ritinėlį su maldų tekstu. Kalbininkės aprašyme apie XX a. antrąją pusę pažymima, kad imamas eina laidotuvių procesijos priekyje, už mirusįjį kalbama laidojimo malda, po laidotuvių rengiamos vaišės, o išmalda (sadaka) dalijama bandelėmis, chalva, saldainiais ar vaisiais, kartais paliekama ir ant kapo.

Totorių kapinės vadinamos mizarais. Jos skiriasi nuo kitų kraštų musulmonų kapinių: jose daug paminklų su užrašais, piešiniais ir nuotraukomis, dalis kapų aptverti. Tyrėjos tai sieja su lietuvių kultūros įtaka. Miestuose gyvenantys totoriai dažnai laidojami kaimų mizaruose.

Atminimo dienos

Lietuvos totoriai tradiciškai mindavo mirusiojo sielą 3-iąją, 7-ąją, 40-ąją ir 52-ąją dieną po mirties, meldėsi ir dalijo išmaldą. Bendruomenė rengdavo ir bendras minėjimo dienas prie mizarų, kur meldžiamasi prie artimųjų kapų. Kaip šias dienas mini jūsų bendruomenė šiandien, pasiteiraukite imamo.

Pasaulietinės laidotuvės

Jei velionis ar šeima religinių apeigų nepageidauja, laidoti galima ir be jų: įstatymai religinės ceremonijos nereikalauja, o atsisveikinimą gali vesti šeimos pasirinktas žmogus. Kaip surengti tokį atsisveikinimą ir paminėti metines be religinių apeigų, rašome straipsnyje „Pasaulietinės laidotuvės“.

3-ioji, 9-oji, 40-oji diena ir metinės: kas ką mini

Minėti mirusįjį tam tikromis dienomis po mirties yra labai sena tradicija. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad senovės lietuviai mirusiuosius mindavo trečią, septintą, devintą, trisdešimtą ir keturiasdešimtą dieną. Apie lietuviškus atminų ir gedulo papročius plačiau rašome straipsnyje „Gedulas“. Šiandien skirtingos bendruomenės mini skirtingas dienas.

3-ioji diena

Stačiatikių tradicijoje tai pirmoji iš trijų svarbiausių minėjimo dienų. Ją mini ir sentikiai, o Lietuvos totoriai tradiciškai mindavo kartu su 7-ąja ir 40-ąja. Katalikų tradicijoje melstis 3-iąją dieną primena Kristaus prisikėlimą, bet dažnai ši diena sutampa su laidotuvėmis: Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad krikščionišku papročiu dažniausiai laidojama trečią dieną po mirties.

7-oji ir 9-oji diena

Katalikams Kauno arkivyskupija nurodo 7-ąją dieną, tačiau kai kur minima 9-oji: pavyzdžiui, ją mini Palangos parapija, o 9-osios dienos Mišios nurodytos ir Telšių vyskupijos kurijos rašte parapijoms. Stačiatikiai ir sentikiai mini 9-ąją dieną, totoriai 7-ąją. Judėjų šiva baigiasi septintos dienos rytą. Atkreipkite dėmesį: žodis „Devintinės“ lietuvių kalboje reiškia Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, todėl aiškiau sakyti „devintoji diena“.

30-oji diena

Katalikams tai viena svarbiausių progų: užprašomos vadinamosios keturnedėlio Mišios. Kauno arkivyskupija paaiškina, kad jas galima aukoti ir kiek anksčiau ar artimiausią sekmadienį, kai artimiesiems patogiau susirinkti. Judėjams 30-oji diena (šlošim) baigia pirmąjį gedulo laikotarpį. Plačiau: „Keturnedėlis“.

40-oji diena

Svarbiausia stačiatikiams: Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pabrėžia, kad pirmosiomis 40 dienų po mirties ypač svarbu melstis už mirusįjį, o 40-ąją dieną velionis minimas per liturgiją ir aukojama panichida. 40-ąją dieną mini sentikiai ir tradiciškai minėjo totoriai, kurie mirusįjį prisimindavo ir 52-ąją dieną. Katalikų Bažnyčios šaltiniuose 40-oji diena tarp tradicinių minėjimų nenurodoma, tačiau Mišias už mirusįjį galima užprašyti bet kurią šeimai svarbią dieną.

Pusmetis ir metinės

Po pusmečio Mišias rekomenduoja kai kurios katalikų parapijos, už mirusįjį meldžiasi ir sentikiai. Metines mini visos bendruomenės: katalikai užprašo Mišias, stačiatikiai panichidą, sentikiai meldžiasi, judėjai mini jorcait pagal žydų kalendorių ir kalba Kadišą. Liuteronai mirusiuosius bendrai prisimena Amžinybės sekmadienį. Lietuvoje paminklas paprastai pastatomas iki pirmųjų metinių, o judėjai antkapį dažnai stato anksčiau.

Kaip skaičiuoti dienas

Stačiatikių šaltiniai nurodo, kad 40-oji diena skaičiuojama įskaitant mirties dieną. Pagal tą patį principą, jei žmogus mirė pirmadienį, 9-oji diena bus kitos savaitės antradienis. Judėjų šiva ir šlošim skaičiuojami nuo laidojimo dienos. Katalikų minėjimai lankstesni: Mišias galima perkelti į artimiausią šeštadienį ar sekmadienį. Jei abejojate, paklauskite parapijos ar bendruomenės, nuo kurios dienos skaičiuoti.

Bendros mirusiųjų minėjimo dienos

Katalikai: Visų šventųjų diena ir Vėlinės lapkričio 1–2 d., Vėlinių aštuondienis lapkričio 1–8 d.
Stačiatikiai ir sentikiai: tėvų šeštadieniai, tarp jų šv. Demetro (Dmitrijaus) šeštadienis rudenį, ir Radunica. Sentikiai birželį per Sekmines (Troicą) renkasi kapinėse.
Evangelikai liuteronai: Amžinybės sekmadienis, paskutinis sekmadienis prieš Adventą.
Lietuvos totoriai: bendros minėjimo dienos prie mizarų.

Kai šeimoje skirtingi tikėjimai

Mišriose šeimose kiekviena pusė gali melstis pagal savo tradiciją: pavyzdžiui, vieni užprašo Mišias 30-ąją dieną, kiti užsako panichidą 40-ąją. Iš anksto susitarkite, kas ką organizuoja, kad artimieji galėtų dalyvauti abiejuose minėjimuose. Jei norite parašyti užuojautą tikinčiai šeimai, pavyzdžių rasite puslapyje „Religinės užuojautos“.

Dažni klausimai

Ar katalikas gali būti kremuotas?

Taip. Katalikų Bažnyčia teikia pirmenybę kūno laidojimui, bet kremavimo nedraudžia, jei jis nepasirenkamas dėl tikėjimui priešingų priežasčių. Pamaldos gali vykti prie karsto arba prie urnos, o urna turi būti palaidota žemėje ar kolumbariume. Pelenų išbarstymui ir laikymui namuose Bažnyčia nepritaria.

Kada minima 9-oji ir 40-oji diena po mirties?

Abi dienas tradiciškai mini stačiatikiai ir sentikiai, 40-ąją taip pat Lietuvos totoriai. Katalikai kai kuriose parapijose mini 9-ąją dieną, kitur 7-ąją. Stačiatikių tradicijoje dienos skaičiuojamos įskaitant mirties dieną, todėl, mirus pirmadienį, 9-oji diena yra kitos savaitės antradienis.

Ar galima palaidoti greičiau nei po 24 valandų, jei to reikalauja tikėjimas?

Įstatymas nustato 24 valandų terminą su išlyga: „jeigu tuo neignoruojami mirusiojo ar jo artimųjų asmenų religiniai įsitikinimai“. Jei judėjų ar musulmonų tradicija reikalauja laidoti tą pačią ar kitą dieną, iš karto susisiekite su savo bendruomene, laidojimo įmone ir kapinių prižiūrėtoju: jie pasakys, kaip tai suderinti su dokumentų sutvarkymu.

Ar laidojimo namuose gali melstis kunigas, rabinas ar imamas?

Taip. Laidojimo paslaugų teikėjas ir kapinių prižiūrėtojas privalo laidojančio asmens nurodymu sudaryti sąlygas laidotuvėse dalyvauti įregistruotų religinių bendruomenių atstovams. Apie tai iš anksto pasakykite laidojimo įmonei.

Ar kitos krikščionių Bažnyčios narys gali būti laidojamas katalikų apeigomis?

Kanonų teisė leidžia vyskupo sprendimu suteikti katalikiškas laidotuves pakrikštytajam, priklausiusiam kitai krikščionių Bažnyčiai, jei jis nebuvo tam aiškiai priešingas ir nėra jo paties dvasininko. Tokiu atveju kalbėkitės su parapijos klebonu. Plačiau straipsnyje „Mišios už mirusįjį“.

Ar galima palaidoti artimąjį konfesinėse kapinėse?

Konfesinėse kapinėse laidojimo ir lankymo tvarką nustato jas prižiūrinti parapija ar religinė bendruomenė. Jei šeimos kapas yra tokiose kapinėse, o velionis buvo kitos tikybos ar netikintis, iš anksto paklauskite bendruomenės, ar ir kokiomis sąlygomis ten galima laidoti.