Kremuojančių šeimų Lietuvoje vis daugėja, todėl vis dažniau atsisveikinama ne prie karsto, o prie urnos. Urnos šarvojimas iš esmės panašus į įprastą: artimieji ir pažįstami ateina pagerbti velionio, pasimelsti ar pabūti tyloje ir pareikšti užuojautą šeimai. Tačiau jis paprastai trumpesnis, kuklesnis ir turi keletą praktinių skirtumų. Šiame straipsnyje rasite, kur ir kiek laiko vyksta urnos šarvojimas, kuo jis skiriasi nuo šarvojimo su karstu, ką atsinešti, kaip elgtis prie urnos, ką apie kremavimą moko Katalikų Bažnyčia ir kas vyksta po šarvojimo.

Kas yra urnos šarvojimas

Urnos šarvojimas yra atsisveikinimas su velioniu, kai jo palaikai jau kremuoti. Urna su pelenais statoma salėje ant postamento ar staliuko, šalia dedama velionio nuotrauka, gėlės ir žvakės. Atvykusieji prieina prie urnos taip pat, kaip prieitų prie karsto.

Šeimos atsisveikinimą su kremuojamu artimuoju dažniausiai organizuoja vienu iš trijų būdų:

Pirmiausia šarvojimas su karstu, po to kremavimas. Velionis pašarvojamas karste kelioms valandoms ar dienai, o kremuojamas po atsisveikinimo. Urna laidojama tą pačią ar vėlesnę dieną. Taip renkasi šeimos, kurioms svarbu dar kartą pamatyti artimąjį.
Pirmiausia kremavimas, po to urnos šarvojimas. Tai dažnas variantas. Atsisveikinama su urna salėje, bažnyčioje ar kitoje vietoje, o po to urna laidojama.
Be šarvojimo. Urna iš karto laidojama kape ar kolumbariume, dažnai tik artimiausiųjų rate. Kartais vėliau surengiamos atminimo Mišios ar susitikimas.

Nė vienas iš šių būdų nėra „teisingesnis“. Sprendimą lemia velionio valia, šeimos tikėjimas, atstumai, kuriuos turi įveikti artimieji, ir tai, ar laukiama vietos kolumbariume.

Kur vyksta urnos šarvojimas

Laidojimo namų šarvojimo salėje. Dažniausias pasirinkimas. Urnai pakanka ir mažesnės salės nei karstui.
Krematoriumo ceremonijų salėje. Kai kurie krematoriumai turi sales, kuriose trumpą ceremoniją su urna galima surengti iškart po kremavimo.
Bažnyčioje ar parapijos patalpose. Gedulingos šv. Mišios gali būti aukojamos prie urnos. Kai kurios parapijos turi šarvojimo patalpas ir gali saugoti urną iki laidotuvių dienos. Dėl to susitarkite su klebonu.
Namuose ar kitoje šeimai svarbioje vietoje. Įstatymas leidžia urną laikinai saugoti namuose, todėl atsisveikinti galima ir ten.
Kapinėse, prie kapo ar kolumbariumo. Kartais atskiro šarvojimo nėra, o atsisveikinama trumpos ceremonijos metu prieš įdedant urną į nišą ar kapą.

Kiek laiko trunka urnos šarvojimas

Trukmę šeima susitaria su salės savininku ar laidojimo įmone. Laidojimo įmonių ir krematoriumų skelbiami laikai labai skiriasi: nuo pusvalandžio ar valandos trumpai ceremonijai iki 4–8 valandų, kai salė užsakoma visai dienai. Dažniausiai urnos šarvojimas trunka kelias valandas ir vyksta vieną dieną, o naktinis budėjimas prie urnos retas.

Su urna laikas spaudžia mažiau nei su karstu: pelenus galima palaidoti ir po kelių savaičių, pavyzdžiui, kai atvyks iš užsienio grįžtantys giminaičiai ar atsilaisvins niša kolumbariume.

Kuo urnos šarvojimas skiriasi nuo šarvojimo su karstu

Velionio nematyti. Atsisveikinimo centre yra urna ir nuotrauka. Kai kuriems žmonėms tai lengviau, kitiems sunkiau, todėl dalis šeimų pirmiausia trumpai pašarvoja velionį karste ir tik tada kremuoja.
Mažiau gėlių ir mažiau erdvės. Prie urnos paprastai dedamos kelios puokštės ar nedideli vainikai. Šeimos neretai prašo didelių vainikų ir krepšelių nenešti, nes kolumbariume jiems nėra vietos.
Trumpiau ir paprasčiau. Daug urnos šarvojimų trunka kelias valandas, o ne dieną ar dvi.
Lankstesnis laikas. Urnos laidojimą galima atidėti, todėl atsisveikinimą lengviau suderinti su toli gyvenančiais artimaisiais.
Kitokia procesija. Vietoj karsto nešama urna, todėl procesija į kapines ar prie kolumbariumo paprastai paprastesnė ir mažesnė.

Kas lieka taip pat: nuotrauka, žvakės, malda ar tyla, užuojauta šeimai, gedulingos Mišios, jei šeima tikinti, ir gedulingi pietūs, jei šeima juos rengia.

Kaip pasiruošti urnos šarvojimui: žingsniai šeimai

Nuspręskite, kas bus pirmiau. Ar pirma atsisveikinsite su karstu, o tada kremuosite, ar kremuosite iš karto ir šarvosite urną. Nuo to priklauso salės, katafalko ir krematoriumo užsakymo tvarka.
Pasirinkite urną. Jei urna bus laidojama kolumbariume, iš anksto paklauskite kapinių prižiūrėtojo ar operatoriaus, kokio dydžio urnos telpa į nišą. Jei kape, tiks ir paprastesnė urna.
Užsakykite vietą ir laiką. Susitarkite su laidojimo įmone, krematoriumu ar parapija, kur ir kiek laiko vyks šarvojimas. Jei norite Mišių, laiką derinkite su klebonu.
Paruoškite nuotrauką. Prie urnos ji tampa atsisveikinimo centru, todėl rinkitės ryškią, aiškią nuotrauką rėmelyje.
Praneškite artimiesiems. Pranešime nurodykite šarvojimo vietą, laiką ir laidojimo vietą. Jei nenorite vainikų ar norite, kad vietoj gėlių būtų skirta auka, parašykite tai aiškiai.
Pasirūpinkite dokumentais. Kartu su urna krematoriumas išduoda kremavimo faktą patvirtinančią pažymą. Jos ir medicininio mirties liudijimo reikės leidimui laidoti gauti. Daugiau apie dokumentus rasite straipsnyje „Ką daryti, kai miršta artimasis“.

Laidojimo pašalpa mokama ir tada, kai velionis kremuojamas. Ją galima skirti kremavimo, urnos ar nišos išlaidoms: žr. „Laidojimo pašalpa“.

Ką atsinešti į urnos šarvojimą

Kelis gėlių žiedus ar nedidelę puokštę. Didelį vainiką nešti verta tik tada, kai žinote, kad šeima nieko prieš. Kaip ir per kitas laidotuves, Lietuvoje įprasta nešti lyginį žiedų skaičių. Tai paprotys, ne taisyklė.
Žvakelę. Daug kas atneša ir uždega žvakelę šalia urnos. Laidojimo įmonių vadovų pastebėjimu, žvakių atnešama vis daugiau, o gėlių mažiau.
Atviruką ar voką, jei toks paprotys jūsų aplinkoje. Kai šeima prašo vietoj gėlių skirti auką, vokas įteikiamas artimiausiam žmogui pareiškiant užuojautą arba įdedamas į salėje pastatytą dėžutę.

Jei šeima mirties pranešime parašė, kad gėlių nereikia, gerbkite šį prašymą. Užuojautai užtenka jūsų atvykimo ir kelių žodžių. Tinkamų frazių rasite puslapyje „Trumpi užuojautos žodžiai“.

Kaip elgtis prie urnos

Elgesio taisyklės tos pačios kaip ir per bet kurį šarvojimą. Keli dalykai, kurie dažniausiai kelia klausimų:

Pirma prie urnos, po to prie šeimos. Įėjus įprasta prieiti prie urnos, padėti gėles ar žvakelę, kelias akimirkas pastovėti tyloje, tikintiesiems persižegnoti ar sukalbėti maldą. Po to pareiškiama užuojauta šeimai.
Urnos neliesti ir nekilnoti. Urnoje yra velionio palaikai, todėl ją pernešti ar perstatyti gali tik šeima ar laidojimo įmonės darbuotojas.
Gėles dėkite šalia. Padėkite jas ten, kur jau sudėtos kitos gėlės. Ant urnos gėlių nedėkite, nebent taip padarė pati šeima.
Jei vyksta malda ar giedojimas, prisijunkite arba palaukite. Prie velionio dažnai kalbamas rožinis ar kitos maldos. Netikintieji gali tyliai pastovėti. Niekas nesitiki, kad melsitės kartu.
Kalbėkite tyliai. Salėje pokalbiai trumpi. Ilgesniems prisiminimams yra gedulingi pietūs ar kitas laikas.
Neužsibūkite, jei nesate artimas žmogus. Užtenka pabūti tiek, kad pagerbtumėte velionį ir pasisveikintumėte su šeima. Artimiausieji dažnai būna visą šarvojimo laiką.

Katalikų Bažnyčios požiūris į kremavimą ir urną

Daugelį tikinčių šeimų neramina klausimas, ar kremavimas suderinamas su tikėjimu. Trumpas atsakymas: taip, bet su sąlygomis. Bažnyčios nuostatą išsamiausiai paaiškina 2016 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija Ad resurgendum cum Christo „dėl mirusiųjų laidojimo ir pelenų laikymo kremacijos atveju“. Ją popiežius Pranciškus patvirtino 2016 m. kovo 18 d., dokumentas datuotas rugpjūčio 15 d., o paskelbtas spalio 25 d. Lietuviškas vertimas yra katalikai.lt.

Ką sako instrukcija

Pirmenybė laidojimui. Bažnyčia „primygtinai rekomenduoja palaidoti mirusiųjų kūnus kapinėse ar kitose šventose vietose“, nes tai geriausiai išreiškia tikėjimą kūno prisikėlimu.
Kremuoti nedraudžiama. „Vis dėlto kremuoti nedraudžiama, nebent kremavimas būtų pasirinktas dėl krikščioniškajam mokymui prieštaraujančių priežasčių.“ Tą patį sako ir Kanonų teisės kodekso 1176 kanono 3 paragrafas.
Pelenai laidojami šventoje vietoje. Kapinėse, o tam tikrais atvejais bažnyčioje ar kitoje šiam tikslui skirtoje vietoje. Kolumbariumas kapinėse yra tokia vieta.
Ne namuose. Instrukcija nurodo, kad „laikyti mirusiojo pelenus namuose draudžiama“. Išimtį sunkiais ir išskirtiniais atvejais gali leisti tik vyskupas. Pelenų negalima dalyti šeimos nariams.
Neišbarstyti ir nedėti į papuošalus. Pelenų „nevalia išbarstyti ore, sausumoje, jūroje ar kaip nors kitaip“, taip pat laikyti juos suvenyruose ar juvelyriniuose dirbiniuose.
Kada laidotuvės bažnytinės nebus. Jei žmogus viešai pageidavo kremavimo ir pelenų išbarstymo dėl tikėjimui prieštaraujančių priežasčių, Bažnyčios teisė nenumato jam krikščioniškų laidotuvių. Tai išskirtinis atvejis, ne įprastas kremavimas.

2023 m. patikslinimas

2023 m. gruodžio 9 d. popiežiaus patvirtintame Tikėjimo mokymo dikasterijos atsakyme Bolonijos arkivyskupui kardinolui Matteo Zuppi nurodyta, kad galima įrengti bendrą nuolatinę šventą vietą pakrikštytųjų pelenams, užrašant kiekvieno vardą. Taip pat vyskupas gali svarstyti šeimos prašymą tinkamai išsaugoti mažą pelenų dalį velioniui reikšmingoje vietoje, jei visi kiti pelenai palaidoti šventoje vietoje. Tai nėra bendras leidimas laikyti urną namuose: dėl tokios išimties sprendžia vyskupas.

Kaip tai atrodo Lietuvos parapijose

Kauno arkivyskupijos tikinčiųjų klausimų skiltyje rašoma, kad „Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, jeigu tik kremavimas neišreiškia nepagarbos kūnui“, o pamaldos „gali būti laikomos tiek prie karsto, tiek prie urnos“. Svarbu, kad urna būtų palaidota žemėje ar kolumbariume. Pelenų išbarstymui Bažnyčia nepritaria.

Praktiškai tai reiškia, kad gedulingos šv. Mišios gali būti aukojamos su urna, kunigas gali melstis prie urnos šarvojimo salėje ir kapinėse. Kai kurios šeimos renkasi Mišias su karstu ir kremavimą po jų. Abu keliai Bažnyčios priimtini. Mišių laiką ir tai, ar kunigas lydės į kapines, suderinkite su klebonu. Jei esate kitos konfesijos, klauskite savo bendruomenės dvasininko: papročiai skiriasi.

Kur skiriasi valstybės teisė ir Bažnyčios mokymas

Žmonių palaikų laidojimo įstatymas leidžia urną laikinai saugoti namuose ir nuo 2022 m. leidžia išbarstyti pelenus kapinių pelenų barstymo lauke, Baltijos jūroje ne arčiau kaip 5 km nuo kranto ir upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ir paplūdimius. Bažnyčia katalikams to nepataria. Tai nėra prieštaravimas: įstatymas nustato, kas leidžiama visiems, o tikintys žmonės gali rinktis griežtesnį kelią.

Kas vyksta po šarvojimo: urnos laidojimas

Po atsisveikinimo urna laidojama vienu iš būdų, kuriuos leidžia įstatymas:

Kape. Urna įkasama ne mažiau kaip 1 metro gylyje. Galima laidoti šeimos kapavietėje arba atskiroje mažoje urnų kapavietėje (1,10 × 1,20 m). Reikia leidimo laidoti, o jei už kapavietę atsakingas kitas žmogus, ir jo rašytinio sutikimo. Svarbu žinoti: į kapą, kuriame jau palaidota urna, karsto vėliau laidoti nebegalima.
Kolumbariumo nišoje. Urna įdedama sutartu laiku, dalyvaujant kapinių darbuotojui, o niša uždaroma plokšte su užrašu. Nišų kainos ir padėtis miestuose aprašyta puslapyje „Kolumbariumas“.
Laikinai namuose. Įstatymas tai leidžia, pavyzdžiui, kol laukiama nišos. Tikinčioms šeimoms verta žinoti Bažnyčios nuostatą, aprašytą aukščiau.

Ceremonija prie kapo ar kolumbariumo dažniausiai trumpa. Jei laidotuvės bažnytinės, kunigas sukalba maldas prie kapo ar nišos. Pasaulietinėse laidotuvėse kas nors iš artimųjų ar ceremonijos vedėjas pasako kelis žodžius. Artimieji gali įberti saują žemių, o gėlės dedamos ant kapo arba prie nišos, ne į duobę. Jei norite pasakyti atsisveikinimo kalbą, padės puslapis „Atsisveikinimo žodžiai mirusiam“.

Ateityje kapą ar nišą galėsite rasti kapinių registruose. Kaip tai padaryti, rašoma puslapyje „Kaip rasti, kur palaidotas žmogus“.

Dažni klausimai

Ar galima šarvoti urną bažnyčioje?

Taip. Katalikų Bažnyčia leidžia aukoti gedulingas šv. Mišias prie urnos, o kai kurios parapijos turi šarvojimo patalpas ir gali saugoti urną iki laidotuvių. Dėl laiko ir tvarkos susitarkite su parapijos klebonu.

Kiek laiko trunka atsisveikinimas su urna?

Tai šeima susitaria su sale. Dažniausiai kelias valandas vieną dieną, bet gali būti ir trumpa pusvalandžio ar valandos ceremonija, ir visos dienos šarvojimas.

Kiek gėlių nešti prie urnos?

Užtenka kelių žiedų ar nedidelės puokštės. Lietuvoje įprasta nešti lyginį žiedų skaičių, bet tai paprotys, dėl kurio nuomonės skiriasi. Didelius vainikus nešti verta tik tada, kai šeima neprašė jų atsisakyti.

Ar katalikas gali būti kremuotas?

Gali. Bažnyčia teikia pirmenybę kūno laidojimui, bet kremavimo nedraudžia, jei jis pasirinktas ne dėl tikėjimui prieštaraujančių priežasčių. Pelenai turi būti palaidoti šventoje vietoje, pavyzdžiui, kape ar kolumbariume, o ne išbarstyti ar laikomi namuose.

Ar galima šarvoti urną namuose?

Įstatymas leidžia urną laikinai saugoti namuose, todėl atsisveikinti namuose galima. Vėliau urna laidojama kape ar kolumbariume. Katalikų Bažnyčia nepritaria urnos laikymui namuose ilgą laiką.

Ar būtina šarvoti urną?

Ne. Šarvojimas nėra privalomas nei pagal įstatymą, nei pagal Bažnyčios tvarką. Kai kurios šeimos urną laidoja iš karto, artimiausiųjų rate, o atminimo Mišias ar susitikimą surengia vėliau.