Užuojauta skirta šeimai, o atsisveikinimo žodžiai skirti pačiam velioniui ir visiems, kurie susirinko jį išlydėti. Juos sakome tyliai prie karsto ar urnos, garsiai kalbėdami laidotuvėse arba užrašome atminimo knygoje. Žemiau rasite trumpų atsisveikinimo žodžių pavyzdžių ir patarimų, kaip pasiruošti kalbai. Spustelėkite frazę, kad ją nukopijuotumėte.
Trumpi atsisveikinimo žodžiai mirusiam
Tinka pasakyti prie karsto ar urnos, įrašyti atminimo knygoje ar kortelėje prie gėlių.
- Ilsėkis ramybėje.
- Lengva tau žemelė.
- Ačiū tau už viską. Niekada tavęs nepamiršiu.
- Liksi mūsų širdyse visada.
- Sudie. Būsi su mumis kiekvieną dieną.
- Ačiū, kad buvai. Ilsėkis.
- Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie.
Paskutinė frazė yra maldos pradžia. Jei velionis buvo tikintis, ją dažnai taria ir kunigas, ir susirinkusieji. Moteriai sakoma „duok jai“. Daugiau tikėjimo žodžių rasite puslapyje „Religinės užuojautos“.
Mylimam artimajam
Kai atsisveikinate su mama, tėčiu, sutuoktiniu ar vaiku, žodžiai gali būti visai asmeniški. Užtenka vieno sakinio, kurį jis ar ji būtų norėję išgirsti.
- Mama, ačiū už tavo rankas, tavo pyragus ir tavo kantrybę. Myliu tave.
- Tėti, viską, ką moku, išmokau iš tavęs. Ilsėkis ramiai.
- Buvome kartu keturiasdešimt metų. Ačiū tau už kiekvieną dieną.
- Tu buvai geriausia, kas nutiko mūsų šeimai. Mylėsime tave visada.
- Nueik ramiai. Mes pasirūpinsime vieni kitais, kaip tu norėjai.
Skaičius ir vardus pakeiskite savais. Jei sunku kalbėti balsu, žodžius galima parašyti laiške ir įdėti į karstą ar padėti prie urnos.
Draugui ar kolegai
- Ačiū už draugystę, juoką ir visus mūsų pokalbius. Trūksi.
- Buvai draugas, kuriam galėjau paskambinti bet kuriuo metu. Sudie, bičiuli.
- Su tavimi dirbti buvo garbė. Tavo darbas ir gerumas liks su mumis.
- Ilsėkis ramybėje. Mes tave prisiminsime per kiekvieną susitikimą.
Kaip pasiruošti kalbai laidotuvėse
Kalbas dažniausiai sako artimieji, draugai ar kolegos: atsisveikinimo salėje, bažnyčioje po pamaldų, kapinėse prieš nuleidžiant karstą arba per gedulingus pietus. Kalbėti neprivaloma. Jei norite, užtenka dviejų ar trijų minučių.
- Prisistatykite. Ne visi susirinkusieji jus pažįsta: „Esu Rasa, Jono sesuo“ arba „Su Petru dirbome dvidešimt metų“.
- Papasakokite vieną prisiminimą. Viena konkreti istorija pasako daugiau nei biografijos faktai: kaip jis padėjo, kuo prajuokindavo, ką mėgo.
- Pasakykite, ką jis jums reiškė. Ko išmokė, ką paliko jums ir kitiems.
- Padėkokite ir atsisveikinkite. Užbaikite trumpai, kreipdamiesi į velionį: „Ačiū tau. Ilsėkis ramybėje.“
Kalbą užsirašykite ir skaitykite iš lapo, tai visiškai normalu. Jei balsas nutrūks, stabtelėkite, įkvėpkite ir tęskite: susirinkusieji supras. Jei bijote, kad nepavyks, paprašykite kito žmogaus būti šalia ir prireikus perskaityti jūsų tekstą.
Kalbos pavyzdys
Esu Tomas, Algio sūnus. Tėtis nemėgo ilgų kalbų, todėl pasakysiu trumpai.
Kai buvau mažas, jis kiekvieną šeštadienį veždavosi mane į sodą. Ten išmokau sodinti obelis, pasitaisyti dviratį ir neskubėti. Jis sakydavo, kad gerai padarytas darbas laiko ilgiau nei pažadai. Tas obelis ir dabar auga.
Tėtis buvo tylus, bet visada šalia. Kaimynams padėdavo nė neprašomas, o anūkams visada turėdavo laiko.
Tėti, ačiū tau už viską. Pasirūpinsime mama ir tavo sodu. Ilsėkis ramybėje.
Ko geriau vengti
- Nepasakokite apie ligą ar mirties aplinkybes, jei šeima to nenori.
- Neminėkite senų nesutarimų ir konfliktų. Laidotuvės skirtos atsisveikinti, ne aiškintis.
- Nekalbėkite per ilgai. Jei kalbančių daug, penkios minutės visiems atrodo ilgai.
- Juokinga istorija tinka, jei ji šilta ir velionis pats būtų iš jos juokęsis.
Taip pat gali būti aktualu: užrašai ant vainiko juostos, užuojauta kolegai ir straipsnis „Kaip pareikšti užuojautą“. Visos frazės pagal situaciją rasite užuojautos žodžių puslapyje.