Į laidotuves dauguma žmonių eina retai, todėl visiškai natūralu abejoti: kada ateiti į šarvojimą, kaip apsirengti, kiek gėlių nešti, ar dėti pinigų į voką, ką pasakyti šeimai ir ar reikia likti gedulingų pietų. Šiame straipsnyje surašėme Lietuvoje įprastus laidotuvių papročius nuo šarvojimo iki gedulingų pietų. Tai nėra griežtos taisyklės: papročiai skiriasi pagal regioną, šeimos tikėjimą ir velionio valią. Jei šeima paprašė elgtis kitaip, svarbiausia gerbti jos prašymą.

Trumpai: svarbiausi papročiai

Rinkitės tamsią ir santūrią aprangą, jei šeima nėra paprašiusi kitaip.
Gėlių nebūtina nešti daug. Lietuvoje įprastas lyginis žiedų skaičius, o vainiką dažniau siunčia organizacija ar didesnė giminė.
Užuojautai užtenka kelių žodžių. Pakanka paspausti ranką ar apkabinti ir pasakyti: „Nuoširdžiai užjaučiu.“
Vokas su pinigais neprivalomas. Nustatytos sumos nėra; jei nusprendžiate prisidėti, suma priklauso nuo jūsų galimybių ir artumo šeimai.
Išjunkite telefono garsą, ypač bažnyčioje ir ceremonijos metu.
Gerbkite šeimos prašymus dėl gėlių, aprangos, dalyvavimo ir nuotraukų.

Šarvojimas: kada ateiti ir kaip elgtis

Šarvojimas, dar vadinamas šermenimis, yra laikas, kai artimieji ir pažįstami ateina atsisveikinti su velioniu. Senovėje prie mirusiojo budėta dieną ir naktį, degintos žvakės, giedotos šermeninės giesmės. Šiandien velionis dažniausiai šarvojamas laidojimo namų salėje, o budėjimas prie jo paprastai trunka kelias valandas, ne visą parą. Jei velionis kremuotas, gali būti šarvojama urna: kaip tai vyksta, rašome puslapyje „Urnos šarvojimas“.

Kada ateiti

Šarvojimo vieta ir laikas nurodomi mirties pranešime. Ateiti galima bet kuriuo nurodytu metu, iš anksto pranešti nereikia. Jei negalite ateiti į šarvojimą, galite dalyvauti tik Mišiose ar laidojime. Jei pranešime parašyta, kad laidotuvės vyks artimųjų rate, neateikite, o užuojautą perduokite žinute ar atviruku.

Ką daryti atėjus

Prieikite prie velionio. Padėkite gėles ar žvakelę, kelias akimirkas pastovėkite tyloje. Tikintieji persižegnoja ar sukalba trumpą maldą.
Pareikškite užuojautą šeimai. Priėję prie artimųjų, paspauskite ranką arba apkabinkite ir pasakykite kelis žodžius.
Jei vyksta malda, prisijunkite arba tyliai palaukite. Prie velionio dažnai kalbamas rožinis, kai kur gieda giesmininkai. Giedojimas nėra privalomas. Netikintiesiems užtenka pagarbiai pastovėti.
Pabūkite tiek, kiek tinka jūsų artumui. Tolimesniam pažįstamam užtenka trumpai pagerbti velionį ir pasisveikinti su šeima. Artimieji dažnai būna visą šarvojimo laiką.
Išeikite tyliai. Jei šeima kalbasi su kitais, nebūtina laukti, kol galėsite atsisveikinti: užtenka linktelėti ar trumpai paspausti ranką.

Salėje kalbama tyliai. Prisiminimais galima pasidalyti su šeima, jei ji to nori, tačiau ilgesniam pokalbiui dažnai geriau pasirinkti vėlesnį laiką, kai artimieji nebebus apsupti daugybės žmonių. Jei salėje padėta užuojautų knyga, galite joje trumpai parašyti savo žodžius ir pasirašyti vardu bei pavarde, kad šeima vėliau žinotų, kas buvo atėjęs.

Kaip rengtis į laidotuves

Lietuvoje gedulo spalva tradiciškai yra juoda. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad gedinčios moterys dažniausiai dėvi juodus drabužius, o vyrai – tamsius su gedulo ženklu, dažniausiai juodu kaspinu ar juostele ant švarko kairiojo atlapo. Tai pirmiausia artimiausių velionio žmonių paprotys. Kitiems laidotuvių dalyviams juoda spalva nėra būtina: tinka tamsiai pilka, tamsiai mėlyna, ruda ar kitos prislopintos spalvos, balti ar šviesūs marškiniai po tamsiu švarku.

Spalvos

Lietuvoje gedulo spalva tradiciškai yra juoda. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad gedinčios moterys dažniausiai dėvi juodus drabužius, o vyrai tamsius su gedulo ženklu, dažniausiai juodu kaspinu ar juostele ant švarko kairiojo atlapo. Tai pirmiausia artimiausių velionio žmonių paprotys. Kitiems laidotuvių dalyviams juodos nebūtina: tinka tamsiai pilka, tamsiai mėlyna, ruda ar kitos prislopintos spalvos, balti ar šviesūs marškiniai po tamsiu švarku.

Geriau vengti ryškių spalvų, didelių užrašų, logotipų ir margų raštų, blizgių audinių ir sportinės aprangos. Juodas kaspinėlis ant atlapo tradiciškai yra gedinčiųjų, dažniausiai artimiausių velionio žmonių, ženklas, todėl kitiems svečiams jo segėti nereikia.

Kai šeima prašo kitokių spalvų

Kartais mirties pranešime ar kvietime šeima paprašo ateiti ne juodai: šviesiai, su velionio mėgta spalva ar spalvinga detale, pavyzdžiui, šaliku, kaklaraiščiu ar gėle prie atlapo. Kartais to būna prašęs pats velionis. Toks prašymas yra svarbesnis už įprastą paprotį, todėl jo laikykitės, net jei pačiam tai atrodo neįprasta. Jei nesate tikri, kaip prašymą suprasti, rinkitės kuklius drabužius su viena prašomos spalvos detale arba paklauskite ko nors iš artimųjų.

Vyrams

Klasikinis variantas yra tamsus kostiumas ar švarkas su marškiniais. Kaklaraištis neprivalomas, bet jei rišate, rinkitės tamsų ir be ryškių raštų.
Paprastesnis variantas yra tvarkingos tamsios kelnės su marškiniais ar tamsiu megztiniu.
Avalynė turėtų būti tamsi, švari ir patogi; sportinių batelių geriau vengti, jei turite kitą tinkamą pasirinkimą.
Galvos apdangalas. Katalikų bažnyčioje ir stačiatikių cerkvėje vyrai jį nusiima. Žydų apeigose, atvirkščiai, vyrai dengia galvą.

Moterims

Tinka paprasta tamsi suknelė, sijonas ar kelnės su palaidine, kostiumėlis ar švarkas. Geriausia kuklūs, pečius ir kelius dengiantys drabužiai.
Papuošalų, makiažo ir kvepalų geriau rinktis saikingai – kelių kuklių detalių visiškai pakanka.
Avalynė turi būti patogi. Laidotuvių dieną daug stovima, einama kapinių takais, todėl žemakulniai batai praktiškesni nei aukštakulniai, kurie klimpsta į žemę ar žvyrą.
Skarelė. Jei apeigos vyks cerkvėje ar mečetėje, pasiimkite skarelę plaukams pridengti.

Vaikams

Vaikui specialių gedulo drabužių pirkti nereikia. Užtenka tvarkingų, patogių drabužių tamsesnių ar neutralių spalvų, be ryškių užrašų ir veikėjų. Svarbiausia, kad vaikui būtų šilta ir patogu: laidotuvių diena ilga, daug laiko praleidžiama lauke, kapinėse. Mažiems vaikams verta pasiimti atsarginių drabužių ir patogią avalynę.

Šarvojimas, laidotuvių diena ir gedulingi pietūs

Šarvojimas. Tinka ta pati santūri apranga. Jei ateinate tiesiai iš darbo ir persirengti nėra kada, tvarkingi darbo drabužiai yra priimtini: svarbiau ateiti nei apsirengti tobulai.
Mišios, atsisveikinimo ceremonija ir laidojimas. Tądien dažniausiai rengiamasi kruopščiausiai. Prisiminkite, kad po ceremonijos teks eiti į kapines ir ten pastovėti.
Gedulingi pietūs. Persirenginėti nereikia: į gedulingus pietus einama tais pačiais drabužiais.

Žiemą ir vasarą

Kapinėse ilgai stovima lauke, todėl apranga turi atitikti orą. Žiemą ir vėlyvą rudenį tinka tamsus paltas ar striukė, šalikas, pirštinės ir šilti batai neslidžiais padais, nes kapinių takai gali būti apledėję ar purvini. Kepurė lauke tinka, tik bažnyčioje vyrai ją nusiima. Lyjant geriau tamsus ar vienspalvis skėtis.

Vasarą galima rinktis lengvesnius audinius ir šviesesnius tamsių spalvų atspalvius, bet ne šortus, paplūdimio basutes ar atvirus marškinėlius. Jei apeigos vyks bažnyčioje ar cerkvėje, pečius ir kelius dengiantys drabužiai tinka ir karštą dieną: ant palaidinės ar suknelės galima užsimesti ploną švarkelį ar skarą. Saulėtą dieną kapinėse praverčia skrybėlė.

Kitų tikėjimų apeigose

Jei laidotuvės vyks kitos konfesijos maldos namuose ar pagal kitą tradiciją, verta žinoti kelis pagrindinius dalykus. Konkrečius bendruomenės papročius geriausia pasitikslinti pas šeimą: ji žinos, ko tikimasi iš svečių. Daugiau apie pačias apeigas rasite straipsnyje „Laidotuvių tradicijos pagal tikėjimą“.

Stačiatikių cerkvė. Stačiatikių tradicijoje moterys per pamaldas dengia plaukus skarele ar kitu galvos apdangalu, o vyrai cerkvėje visada būna be kepurių. Ir vyrų, ir moterų drabužiai turėtų dengti bent kelius ir pečius. Per pamaldas paprastai stovima.
Sinagoga ir žydų laidotuvės. Vilniaus žydų religinės bendruomenės Choralinės sinagogos taisyklėse nurodyta, kad lankytojai turi būti tinkamai apsirengę, o vyrai privalo dengti galvą kipa, kepure ar skarele. Žydų laidotuvėse vyrai taip pat dengia galvą, kipą dažnai galima pasiimti prie įėjimo. Tinka kuklūs drabužiai: vyrams kostiumas ar kelnės su marškiniais, moterims kukli suknelė arba sijonas su palaidine.
Mečetė ir musulmonų laidotuvės. Prieš įeinant į maldų salę nusiaunami batai, todėl verta avėti lengvai nusiaunamus batus ir švarias kojines. Musulmonų organizacijų nurodymai lankytojoms moterims siūlo pasiimti skarelę plaukams pridengti maldų salėje, nors svečioms tai dažniausiai neprivaloma, o visiems rengtis kukliai. Lietuvos totorių laidotuvėse papročius pasitikslinkite pas šeimą ar bendruomenę.
Pasaulietinės laidotuvės. Religinių aprangos reikalavimų nėra, tačiau šeima dažniau išsako savo pageidavimus dėl spalvų ar stiliaus, todėl atidžiai perskaitykite kvietimą.

Jei neturite tamsaus kostiumo ar suknelės, nepirkite jų specialiai: tvarkingi, kuklūs drabužiai yra pakankama pagarba. Jūsų atvykimas reiškia daugiau nei apranga.

Gėlės ir vainikai

Gėlių nešimas į laidotuves yra sena tradicija. Dažniausiai nešamos baltos ar tamsiai raudonos gėlės: chrizantemos, rožės, lelijos, gvazdikai. Užtenka kelių žiedų ar nedidelės puokštės. Vainikus ir didelius gėlių krepšelius dažniau siunčia darbovietės, organizacijos ar didesnės giminės. Ant vainiko juostos rašomi keli žodžiai ir siuntėjų vardai: pavyzdžių rasite skyriuje „Užrašai ant vainiko juostos“.

Kodėl lyginis gėlių skaičius

Lietuvoje į laidotuves įprasta nešti lyginį žiedų skaičių – 2, 4 ar 6, o gyviesiems dovanoti nelyginį. Šį paprotį mini ir laidojimo įmonių atstovai, ir žiniasklaida, tačiau jo kilmė nėra tiksliai žinoma. Populiariuose straipsniuose lyginis skaičius kartais aiškinamas kaip užbaigtumo simbolis, tačiau tai nėra dokumentuota taisyklė. Yra ir priešingų nuomonių, todėl svarbiausia skaičiaus pernelyg nesureikšminti.

Jei abejojate, rinkitės lyginį žiedų skaičių – daugeliui laidotuvių dalyvių tai įprasta. Didelėje puokštėje ar vainike žiedų niekas neskaičiuoja.

Kai šeima prašo gėlių nenešti

Vis dažniau šeimos mirties pranešime prašo vietoj vainikų ir krepšelių atnešti kelis žiedus arba ateiti visai be gėlių. Ypač dažnai taip būna, kai urna laidojama kolumbariume, kur gėlėms mažiau vietos. Kartais šeima prašo gėlėms skirtus pinigus paaukoti jai ar nurodytai labdaros organizacijai. Tokį prašymą verta gerbti; jei norite atsinešti simbolinį ženklą, tinka ir žvakelė.

Kapinėse gėlės dedamos ant kapo kauburio ar prie paminklo, o ne metamos į duobę. Parapijose prašoma skintas gėles pamerkti.

Ką sakyti šeimai

Trumpi, nuoširdūs žodžiai vertingesni už ilgas kalbas. Laidotuvių dieną šeima išklauso dešimtis žmonių, todėl trumpumas yra pagarba, ne šaltumas. Tinka:

„Nuoširdžiai užjaučiu.“
„Liūdžiu kartu su jumis.“
„Jis buvo labai šiltas žmogus. Jo labai trūks.“
„Jei norėsi pasikalbėti ar reikės konkrečios pagalbos, esu šalia.“

Neklauskite, kaip tai atsitiko, nelyginkite su savo netektimis ir venkite frazių, kurios menkina skausmą, pavyzdžiui, „taip turėjo būti“ ar „bent jau nesikankino“. Jei nežinote, ką pasakyti, užtenka paspausti ranką ir būti šalia. Daugiau frazių pagal situaciją rasite puslapiuose „Trumpi užuojautos žodžiai“ ir „Religinės užuojautos“.

Pinigai voke

Lietuvoje paplitęs paprotys šeimai įteikti voką su pinigais, kad būtų lengviau padengti laidotuvių išlaidas. Tai nėra pareiga. Nustatytos sumos nėra: prisidedama pagal galimybes, o suma paprastai priklauso nuo artumo šeimai. Net ir nedidelė suma gali būti nuoširdus paramos gestas.

Kam įteikti. Įprasta voką įteikti artimiausiam velionio žmogui, pavyzdžiui, sutuoktiniui ar vaikui, kai reiškiate užuojautą. Šarvojimo salėje artimiausieji paprastai sėdi pirmoje eilėje.
Aukų dėžutė. Vis daugiau šeimų salėje pastato aukų dėžutę. Tai priimtina: į ją galima aukoti ir anonimiškai, o tiems, kurie šeimos gerai nepažįsta, tai patogiau. Jei dėžutės nėra, voką vis tiek galite įteikti asmeniškai.
Pasirašykite. Ant voko ar įdėtame atviruke parašykite savo vardą. Taip šeimai bus lengviau vėliau padėkoti ir nesusipainioti.
Vietoj gėlių. Jei šeima prašo gėlėms skirtus pinigus paaukoti, vokas yra būtent tai, ko ji pageidauja.

Katalikų bažnyčiose už gedulingas Mišias paprastai aukoja šeima, ir auka nėra nustatyta. Kauno arkivyskupijos paaiškinime rašoma, kad rinkliavos per laidotuves nepatariamos, bet nėra ir draudžiamos. Laidotuvių išlaidoms šeima gali gauti valstybės laidojimo pašalpą: žr. „Laidojimo pašalpa“.

Gedulingos šv. Mišios bažnyčioje

Jei šeima tikinti, laidotuvių dieną paprastai aukojamos gedulingos šv. Mišios. Jos gali būti aukojamos prie karsto arba prie urnos. Mišiose gali dalyvauti visi, nepriklausomai nuo tikėjimo.

Ateikite laiku. Geriausia kelias minutes anksčiau. Kai kurios parapijos prašo artimųjų atvykti apie pusvalandį iki Mišių, kad norintieji galėtų atlikti išpažintį.
Kur atsisėsti. Pirmuosius suolus paprastai palieka šeimai ir artimiausiems giminaičiams. Kiti renkasi vietas toliau.
Išjunkite telefoną. Bažnyčioje laikomasi tylos.
Neišeikite per Mišias. Jei neturite rimtos priežasties, likite iki pabaigos. Jei žinote, kad turėsite išeiti anksčiau, atsisėskite arčiau durų.
Šv. Komunija. Jei nesate katalikas ar nesiruošėte priimti Komunijos, galite likti savo vietoje. Tai niekam nekelia klausimų.
Kaip elgtis, jei nesate tikintis. Užtenka pagarbiai sėdėti ir stovėti kartu su kitais. Maldų kalbėti ar žegnotis nereikia.

Parapijos taip pat siūlo užprašyti Mišias už velionį 30-ąją dieną po mirties, po pusmečio ir per metines. Į jas paprastai ateina artimieji ir draugai.

Laidojimas kapinėse

Po Mišių ar atsisveikinimo salėje velionis palydimas į kapines. Bažnytinėse laidotuvėse procesijos priekyje paprastai eina kryžiaus nešėjas, po jo nešama velionio nuotrauka, karstas ar urna ir artimieji, o kiti palydintieji eina paskui juos.

Prie kapo pirmiausia šeima. Artimiausiems palikite vietą arčiausiai kapo, kiti stovi šiek tiek atokiau.
Maldos ir kalbos. Kunigas sukalba maldas, kartais kas nors iš artimųjų, kolegų ar draugų pasako atsisveikinimo žodį. Jei kalbėsite jūs, pagalbos rasite puslapyje „Atsisveikinimo žodžiai mirusiam“.
Sauja žemių. Nuleidus karstą ar urną, artimieji gali įberti saują žemių. Tai daryti galite ir jūs, jei esate artimas žmogus, tačiau tai neprivaloma.
Gėlės ir žvakės. Supylus kapą, gėlės ir vainikai sudedami ant kauburio, uždegamos žvakės.
Užuojauta. Jei nespėjote pareikšti užuojautos šarvojime, tai galima padaryti kapinėse po laidojimo.

Kapinėse nesiskubinkite išeiti pirmi. Įprasta palaukti, kol pasibaigs maldos ir gėlės bus sudėtos, o šeima pakvies į gedulingus pietus, jei jie rengiami.

Gedulingi pietūs

Paprotys po laidojimo vaišinti laidotuvių dalyvius Lietuvoje senas: anksčiau visi būdavo kviečiami į mirusiojo namus. Šiandien gedulingi pietūs dažnai rengiami kavinėje ar restorane, kartais parapijos salėje ar namuose. Jie neprivalomi: kai kurios šeimos jų nerengia arba kviečia tik artimiausius.

Kas kviečia. Į pietus kviečia šeima: iš anksto, mirties pranešime arba laidotuvių pabaigoje. Jei nesate tikri, ar esate kviečiami, paklauskite ką nors iš artimųjų.
Ar būtina likti. Ne. Jei negalite, užtenka tai pasakyti šeimai. Jei galite pasilikti, net ir trumpas buvimas kartu dažnai būna svarbus artimiesiems.
Kaip elgtis. Prie stalo prisimenamas velionis, kartais kas nors pasako keletą žodžių. Šiltas ar net linksmesnis prisiminimas gali būti visiškai tinkamas, jei jis pagarbus ir natūralus. Geriau vengti triukšmo ir ilgų pašalinių pokalbių. Alkoholio šeima gali ir nepatiekti.
Kada išeiti. Nustatyto laiko nėra. Pabuvę tiek, kiek galite ir kiek jums atrodo tinkama, padėkokite šeimai ir ramiai atsisveikinkite.

Telefonai, nuotraukos ir socialiniai tinklai

Šarvojimo metu, bažnyčioje ir kapinėse telefoną įprasta išjungti arba nustatyti begarsį režimą. Jei reikia atsiliepti, išeikite iš salės.

Fotografuoti velionį, karstą ar urną be šeimos leidimo nepriimta. Kai kurios šeimos pačios pasirūpina nuotraukų ar vaizdo įrašų apie velionį demonstravimu, o kai kurios laidojimo įmonės siūlo tiesioginę transliaciją tiems, kurie negali atvykti. Jei šeima nori nuotraukų iš laidotuvių, ji paprastai pati paprašo ką nors fotografuoti. Nuotraukų iš laidotuvių nekelkite į socialinius tinklus be šeimos sutikimo ir nerašykite apie mirtį viešai, kol šeima pati apie ją nepranešė.

Vaikai laidotuvėse

Ar vesti vaiką į laidotuves, sprendžia jo tėvai ar globėjai, atsižvelgdami į vaiko amžių ir ryšį su velioniu. Jei vedatės vaiką, praktiškai verta iš anksto paprastais žodžiais paaiškinti, ką jis pamatys ir kiek tai truks, apsirengti jį šiltai ir patogiai, atsisėsti arčiau durų ir susitarti su kuo nors iš suaugusiųjų, kad prireikus galėtų su vaiku išeiti. Mažą vaiką į bažnyčią ar salę vestis galima, jei jis gali pabūti ramiai, o jei pradeda neramiai elgtis, su juo trumpam išeinama.

Pasaulietinės laidotuvės

Ne visos laidotuvės yra religinės. Įstatymas jokios religinės ceremonijos nereikalauja: laidoti galima ir be kunigo. Pasaulietinėse laidotuvėse vietoj Mišių būna atsisveikinimo ceremonija salėje, krematoriume, kapinėse ar kitoje šeimai svarbioje vietoje. Ją dažnai veda ceremonijų vedėjas arba kas nors iš artimųjų, skamba velionio mėgta muzika, kalba draugai ir kolegos, kartais rodomos nuotraukos ar vaizdo įrašai.

Etiketas iš esmės toks pats: santūri apranga, pagarbi tyla ir trumpa užuojauta šeimai. Jei esate tikintis, galite melstis tyliai sau, tačiau nesiūlykite religinių apeigų, jei šeima jų nepasirinko. Tokiu atveju užuojautai geriau rinktis neutralius, o ne religinius žodžius.

Dažni klausimai

Kiek gėlių nešti į laidotuves?

Užtenka kelių žiedų ar nedidelės puokštės. Lietuvoje įprastas lyginis skaičius, pavyzdžiui, 2, 4 ar 6. Tai paprotys, ne taisyklė, o didelėje puokštėje žiedų niekas neskaičiuoja.

Ar būtina dėti pinigų į voką?

Ne. Vokas yra paprotys, o ne pareiga. Nustatytos sumos nėra; prisidedama pagal galimybes ir artumą šeimai. Jei šeima prašo vietoj gėlių skirti auką, vokas yra vienas iš būdų tai padaryti.

Ar galima į laidotuves eiti su džinsais?

Jei tai tvarkingi tamsūs džinsai su santūriu viršumi, dauguma žmonių tai priims normaliai. Tačiau kostiumas ar tamsios kelnės laikomi tinkamesniu pasirinkimu, ypač bažnyčioje.

Ar galima ateiti tik į šarvojimą ir nedalyvauti laidotuvėse?

Taip. Galima ateiti tik į šarvojimą arba tik į Mišias ar laidojimą. Tai priklauso nuo jūsų laiko ir artumo šeimai. Artimiausi žmonės paprastai dalyvauja visose dalyse.

Kada geriausia pareikšti užuojautą šeimai?

Gyvai užuojauta paprastai reiškiama šarvojimo metu, priėjus prie artimųjų. Jei nespėjote, tai galima padaryti kapinėse po laidojimo arba vėliau žinute ar atviruku. Nuoširdžiai užuojautai nėra „per vėlu“.

Ką daryti, jei laidotuvės vyks artimųjų rate?

Gerbkite šeimos norą ir neateikite. Užuojautą perduokite žinute, atviruku ar telefonu. Pavyzdžių rasite užuojautos žodžių puslapyje.